- lupyna
- lupynà sf. (2) Rs, Ds, Mlt, lùpina (1) 1. žr. lupena 1: Iš viršaus, kaip paprastas obuolys apvilktas lupyna, taip akies obuolys aptrauktas stora balta plėve rš. Išviriau bulbų su lupỹnom Brsl. Reikėjo ir lùpinos bulbų valgyt Aru18(Grv). Bulbas ėda, o lupynų ir nenori ėst Dgl. Lupk bulbas plonom lupỹnom Ktk. Susemk lupynàs, bus karvėm cėbrus apibert Nmn. Nelupk tokiom storom lupỹnom Drsk. Tas obuolių lupynàs išpilk Lkš. Jaunų bulvių lupynà pati lupasi Mrj. ^ Netikus varna su lupynà užspringsta Dkš. 2. scom. Vlkv, Smn, Jrb menk. menkas, liesas, silpnas arklys ar kumelė: Juk tos lupynos į žagrę ar į ratus nėr ko kinkyti, reikia džiaugtis, kad ji tik savo kaulus ir odą paneša Rs. Su ta lupynà tiek parveši, kaip su šunim Lkš. Tu šito lupỹnos nepirk Vlk. Jojo jis ant tos lupinos, kuo tolyn, tuo geryn pradėjo eit BsMtI190. 3. scom. Slk menk. niekam tikęs žmogus: Būk tokiai lupynai – į žmogų leisti grumstu! rš. Nežinia kas išaugs iš tos lupỹnos (pikčiurnos, niekam tikusios mergiščios) Gs. Na tu, lupỹna, dar gausi gerai išpert kailį! VšR. Eik tu, sena lupỹna! Skr.
Dictionary of the Lithuanian Language.